Ar tikrai vasara prasideda majiniais baravykais, o pasibaigia voveruškomis…?

Kai šeštadienio rytą TPA LS Utenos poskyris įjungė automobilių navigacijas į Dzūkijos pusę, alinantis karštis nieko gera nežadėjo. Žinojome, kad plauksime baidarėmis Grūda, tačiau važiuodami dar „bandėme“ rinktis tarp lengvesnio ir sudėtingesnio varianto. Bet į šią organizaciją matyt buriasi maksimalistai, ekstremalai ir avantiūristai, nes, žinoma – pasirinkome sudėtingesnį variantą. Ir nei minutei to nepasigailėjome, nes kol išmokome įveikti posūkius, iššūkiu jau tapo akmenuota ir slenksčiuota upės vaga. Tai buvo sudėtinga tik didesnės svorio kategorijos ekipažams, nes užplaukus ant akmenų likdavo pasirinkimas arba lipti iš baidarės, arba bandyti sėdimosios vietos atsparumą trinčiai :-)… Tačiau karštą dieną plaukimas mišku ir net be mašalu ar kitokių skraidančių kraujasiurbių – buvo tobula atgaiva. Visi ekipažai pakankamai sausą plaukimą baigė maudynėmis sraunioje upėje, nes karštis buvo tikrai tropinis.

Grįžę į sodybą, kurioje ketinome nakvoti, laukėme dzūkiško kulinarinio paveldo – majinių (gegužinių) baravykų sriubos, bulvinės bandos ir grikinės babkos. Blogiausia buvo tai, kad ryte atsikėlę pusryčiams jau vėl norėjome šių gardėsių.. Po vakarienės užlipę į truputį siūbuojantį Puvočių apžvalgos bokštą, per tobulai šiltą lietutį pasivaikščioję po senovinį Zervynų kaimą, mėgavomės tarpusavio bendravimu sodyboje, juolab, kad dar turėjome ir progą – šventėme  buvusio (o buvusių nebūna :-)) poskyrio pirmininko Rimo gimtadienį. Vakaras tam buvo tobulas – dangų krėtė amalas ir lijo meteoritų lietus…. Tik kitą rytą prabudę sužinojome, kad tame krašte gamta kai kam nebuvo tokia gailestinga ir maloni, bet gerus žmones tokios negandos aplenkia :-)

Atsikėlę ryte, lėtu tempu ir visiškai savo malonumui lankėme Merkinės piramidę, Merkinės apžvalgos bokštą ir Merkinės piliakalnį, Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno kompleksą. Kraštas paliko keistą įspūdį – gamta nuostabi savo upėmis ir upeliais, miškai savo dovanojamomis gėrybėmis, o kaimai – bebaigiantys išnykti…

Kadangi dar niekaip nesinorėjo skirtis, dar užsukome į sūrininkų namus padegustuoti sūrių. Čia ko gero buvo linksmiausia dalis, nes degustacijos vieta ant šiaudų kitkų, sūrių pavadinimai, skonių amplitudė nuo….iki….provokavo smagias diskusijas.

Ir kaip visada liūdna pabaiga su gražiu pažadu ten sugrįžti, nes dar daug upių vingių liko neišbandyta ir daug kas neaplankyta…