Gruzija: spindesys ir skurdas arba kodėl ten taip patiko

2011 19 sausio

(Gintaras Bagužis – TPA LS 1-asis viceprezidentas)

Jau kelinti metai į futbolo turnyrą Lietuvos policijos generalinio komisaro taurei laimėti atvyksta ir Gruzijos policijos komanda. Gruzinai atvežė į turnyrą įdomių dalykų: pernai, tik jam prasidėjus, susimušė su ukrainiečiais, užpernai spjaudė varžovams į nugaras… Tačiau visada po varžybų rodė savo draugiškumą ir susižavėjimą Lietuva bei jos gyventojais.

Vienas iš Gruzijos komandos vadovų pasišovė tokį turnyrą suorganizuoti pas save ir pasikvietė mus pažiūrėti – tai kas gi ta Gruzija. Ilgai negalvoję, sutikome ir, artėjant naujiesiems, susiruošėme į šią šalį. Iš pradžių buvo baugu ir neramu, kas gi laukia šioje šalyje, gąsdino visai neseniai praėjęs karas, nestabili situacija, nusikalstamumas. Bet iš kitos pusės, jau seniai žavėjausi prezidento M. Saakašvili energija, veržlumu, gebėjimu savo iniciatyvomis sujudinti visą pasaulį, stebėjausi gruzinų sugebėjimais vaišinti svečius ir sakyti tostus. Su tokiomis nuotaikomis ir susiruošėme į kelionę.

Kadangi šiais laikas finansus visi skaičiuojame, nusprendėme važiuoti per Minską, o iš ten kilti lėktuvu į Tbilisį. Atvykę į Minsko nacionalinį oro uostą nusivylėme – viskas aplinkui kvėpavo seniena ir netvarka, skrydžio laukiantieji tamsaus gymio keleiviai vaikščiojo po laukimo sales, beveik atvirai rūkė, nežiūrėjo, kokios lyties ženklu pažymėtos tualeto durys. Beje, ir saugumo patikrinimas atliekamas buvo, atrodo,  tik šiaip, dėl akių. Galvojome, kad įlipę į baltarusių kompanijos Belavia lėktuvą, pamatysime gražias stiuardeses, būsime maloniai aptarnauti. Deja, teko labai nusivilti, nes keleivius aptarnavo apkūnus vyras, kuris, beje, užkandžius dalino šiukšlėms skirtuose maišeliuose.

Pasidžiaugėme tik tiek, kad senutėlis boingas buvo pirktas Lietuvoje. Tai rodė įvairiose lėktuvo vietose likę lietuviški užrašai. Vis tik kelionė neprailgo ir netrukus jau skridome virš naktyje spindinčio miesto Tbilisio. Tik išsilaipinę iš lėktuvo supratome, kad čia dėmesio oro uostui skirta kurs kas daugiau, viskas žvilgėjo naujumu. Mus pasitiko šypsena spindintys pažįstamieji. Jų žinia, kad Gruzijoje nėra sniego ir negalės parodyti įžymiosios Gudauri slidinėjimo trasos, mus, aišku, nuliūdino. Tačiau trumpalaikį nusivylimą pakeitė kolegų planai parodyti mums kuo daugiau savo šalies.

Dabar džiaugiamės galėję daugiau laiko skirti pažinčiai su Gruzija. Įsėdę į kolegų naujutėlaites toyotas, nuvažiavome viešbučio link, bet su nedidele ekskursija po miestą – visgi buvo 3 val. ryto. Vos privažiavę arčiau miesto centro, pamatėme šviesos kuriamo grožio didybę. Miestas švytėjo tarytum pasaka! Žvelgiant į naujametiškai pasipuošusį miestą, apėmė nenusakoma palaima.

Po tamsaus Vilniaus Tbilisis mums atrodė kaip naujametė spindinti pasaka, su neapsakoma gausybe apšviestų monumetų, paminklų, cerkvių, valstybinių pastatų, gatvių, aikščių, papuoštų eglių. Dar didesnį įspūdį darė Tbilisio kalvos ir kalvelės –užtekdavo pakelti galvą ir jau aikščiojome pamatę TV bokštą ar šalia esantį, mozaiką primenantį,  apžvalgos ratą. Nuo tokių reginių visai susisuko galva, jautėmės lyg sapne, todėl nutarėme pailsėti ir pasukome į viešbutį.
 

Policija = visuomenės saugumas

Gyvenime taip jau yra, kad viskas gera išlieka ilgam, o bloga pasimiršta greičiau. Jau praėjo savaitė, tačiau prisiminimai apie kelionę po Gruziją vis neišdyla iš atminties. Tuo labiau kad draugai ir pažįstami vis prašo papasakoti apie šią pilną vyno, skambių tostų ir nuoširdžių žmonių šalį. Ir iš tikro, geras, skanus vynas, nesibaigiantys tostai mus lydėjo visą kelionę.

 Taigi, po įspūdingos kelionės naktiniu Tbilisiu, mus pasitiko saulėtas, ramus, besniegis rytas. Vos spėjus apsidairyti naujoje vietoje, pas mus atskubėjo jau anksčiau minėtas Zurabas ir pasišovė aprodyti policijos pastatus. Viskas, kas susiję su policija, mus labai domino, tuo labiau kad prezidentu tapęs M. Saakašvili visam pasauliui pranešė, kad policijoje nėra jokios korupcijos.

Taigi, sėdome į tą patį Zurabo naujutėlaitį tarnybinį automobilį „Toyota Camry“ ir nuvažiavome į policijos nuovadą. Tai, ką pamatėme, viršijo bet kokius mūsų įsivaizdavimus. Prieš akis stovėjo naujutėlaitis stiklinis pastatas, kurio viršuje švytėjo užrašas gruzinų ir anglų kalbomis „Policija“. Nėra žodžių, kokius jausmus patyrėme mes su Rolandu! Ką jau kalbėti apie mūsų žmonas! Tiesiog aikčiojome iš susižavėjimo. Tuo pačiu matomus vaizdus mintyse lyginome su Vilniaus teritorinėmis policijos įstaigomis. Geriausiai tai vertina akys, todėl siūlau žvilgtelėti į nuotraukas ir pamatysite tai, kuo stebėjomės mes.

Toks požiūris į policiją iš karto leido suprasti, kad tai – išskirtinis visuomenės sluoksnis, su nerealiu finansavimu ir kryptingu valdžios požiūriu į valstybės saugumą. Vėliau, jau kiek pabuvę Gruzijoje, supratome, kodėl taip yra: paprasčiausia, gruzinai – tradiciškai karšti žmonės, bet tuo pat metu mėgstantys laisvę visomis prasmėmis. Tik M. Saakašvili tapus prezidentu, Gruzija iš eilinės provincinės NVS šalies tapo tikra nepriklausoma valstybe, kurioje, nors formaliai ir valdė prezidentas Ševardnadzė, realiai šalis buvo susiskaldžiusi į gentines valstybėles, kurias valdė vietiniai, taip vadinamieji „vory v zakone“.

Tuo laikotarpiu jie viską ir spręsdavo, todėl valstybės reikalai niekam ir nerūpėjo. Vienas buvęs policininkas, jau 10 metų gyvenantis Lietuvoje, apie šį laikotarpį kalbėjo, kad tuo metu policininkai lydėdavo vienas kitą namo, nes bet kada galėjo būti nušautas ar pagrobtas, nežinojo, ar vakare kieme ar gatvėje pastatęs automobilį jį ras ryte, nežinojo, ar žmona ir vaikai, išėję į gatvę, sugrįš sveiki. M. Saakašvili, atėjęs į valdžią, iš karto deklaravo, kad Gruzija yra šalis, siekianti tapti NATO ir ES šalimi. Norint tai padaryti, pirmiausia reikėjo užtikrinti paprastų žmonių saugumą, todėl policijai, saugumui, kitoms tarnyboms mestos ypač didelės lėšos, pajėgos ir pan.

Mūsų palydovas, dabartinės Gruzijos vidaus reikalų ministerijos Personalo skyriaus viršininkas – pirmasis naujos Patrulinės rinktinės įkūrėjas. Jis per kelis mėnesius surinko naujus žmonės ir sukūrė tokią patrulinę rinktinę, kurios pareigūnams valstybės interesai, žmogaus asmeninė laisvė buvo aukščiau visko. Nauji žmonės neturėjo galimybės išmokti korupcijos vingrybių iš vyresnių kolegų, nes tokių paprasčiausiai nebuvo. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad nauji pareigūnai buvo tikrinami.

Jiems stebėti buvo sukurta galinga sekimo mašina. Dirbantys pareigūnai buvo provokuojami imti kyšius, todėl pasitaikė atvejų, kai žmonės neatsilaikydavo ir jiems tekdavo atsisveikinti ne tik su policininko darbu, bet ir pasėdėti valdiškuose namuose. Įdomu tai, kad kontrolės pareigūnai neapsiribodavo vien provokacijomis prieš policininkus. Apsimetę patruliais, jie provokuodavo ir vairuotojus – mėginusieji už pažeidimus atsipirkti kyšiais ar kitaip susitarti taip pat „atsisėsdavo ant valdiškos duonos“. Tokiais drastiškais metodais principas „geriau TAU į kišenę“ buvo išguitas.

Tuo pat metu dorai dirbantys patruliai būdavo įvairiai skatindami. Kaip pasakojo Zurabas, pradžia buvo labai sunki  ir kartais labai negailestinga. Ne tik kovoje su korupcija keliuose. Gatvėse vyko susišaudymai su nusikaltėliais, žuvo daug jaunų, dar nepatyrusių policininkų, tačiau rezultatas buvo pasiektas. Šiandiena  Tbilisyje, kaip ir visoje Gruzijoje, ramu, nes gatvėse apstu patruliuojančių policijos automobilių ir žmogus tikrai jaučiasi saugus.

Policija yra gerbiama, ja pasitiki apie 80 procentų visuomenės. Tokį visuomenės pasitikėjimą turi ir vidaus reikalų ministras, policininkų švelniai Vano vadinamas. Šiandiena jis Gruzijoje populiaresnis už patį šalies prezidentą. Bet apie tai – vėliau.