Interviu su Lina, Marijampolės poskyrio pirmininke
2016 9 gegužės
Svetainėje pradedame naują rubriką, kurioje kalbinsime naujai paskirtus poskyrių pirmininkus, ar šiaip įdomius žmones – TPA narius. Pirmasis interviu su neseniai išrinkta naująja Marijampolės poskyrio pirmininke Lina Montvilaite.
Lina mielai sutiko atsakyti į kelis klausimus, o ją kalbino valdybos narys Ramūnas Matonis.
Papasakokite trumpai apie save? Kur dirbate, kiek metų esate TPA nare, kuo domitės?
Dirbu Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje. TPA nare esu nuo 2014 m., bet dar ir nebūdama nare, pasitaikius progai, sudalyvaudavau TPA LS Marijampolės poskyrio organizuojamuose renginiuose. Kai lieka laisvo laiko po darbinės ir įvairios visuomeninės veiklos, domiuosi įvairių rankdarbių gamyba, kuri leidžia atsipalaiduoti.
Jau kurį laiką vadovaujate Marijampolės poskyriui? Ar įsivaizduojamas darbas skiriasi nuo realybės?
Nepavadinčiau to vadovavimu, gal tai kiek labiau panašu į poskyrio veiklos kuravimą. Neneigsiu, šią veiklą, kurią tikrai galima pavadinti darbu, įsivaizdavau kiek kitaip nei susidūriau su tuo akis į akį. Bet jei turi noro, su viskuo galima susitvarkyti. Iš tikrųjų poskyrio pirmininko pareigos tai ne tik smagių renginių organizavimas, dalyvavimas juose, bet ir dokumentų tvarkymas, atsakomybė už poskyrio finansus, savalaikių ataskaitų tiek TPA LS valdybai, tiek ir VĮ „Registrų Centrui” pateikimą ir dar daug smulkių, net realiai kitiems nepastebimų darbų, už kurios atsakomybę neša poskyrio pirmininkas.
Ar esate numačiusi kažkokių pokyčių poskyryje?
Marijampolės poskyryje artimiausiu planų didelių pokyčių neplanuojame. Pirmiausia reikia „apšilti kojas“. Stengiamės su valdyba, bei aktyviais poskyrio nariais dar labiau aktyvinti poskyrio veiklą, pritraukti naujų narių, kurie ateitų su naujomis idėjomis. Žinoma, atėjus naujam pirmininkui poskyryje visada atsiranda tam tikrų pokyčių, tačiau mes, ir toliau tęsdami buvusio poskyrio pirmininko Artūro Žemaitaičio veiklą, nuosekliai dirbame palaikydami TPA idėją „Servo per Amikeco“.
Ar tai, kad esate dailiosios lyties atstove, padeda, ar trukdo vykdyti šias pareigas?
Tai, kad esu dailiosios lyties atstovė, nei padeda, nei trukdo vykdyti poskyrio pirmininkės pareigas. Manau tai, ar tu moteris ar vyras, didelės įtakos šiuolaikiniame pasaulyje jau nebeturi. Tiek moterys, tiek vyrai šiais laikais neša tokią pačią atsakomybę už savo veiksmus. Na, galbūt moterys kartais pasinaudoja mažomis moteriškomis gudrybėmis, išsisukdamos iš keblių situacijų, bet tai tik parodo, kad moterys eina koja kojon su vyrais ir nei kiek jiems nenusileidžia.
Visuomeninės pareigos neapmokamos? Ar pakanka motyvacijos, noro? Galu gale, kaip pavyksta rasti laiko? Ar nuo to nenukenčia darbas, šeima, asmeniniai pomėgiai?
Motyvacijai ir norui kažką daryti daugiausia įtakos turi komanda, su kuria dirbi ir tavo paties charakteris. Asmeniškai man, motyvacijos ir noro pakanka pilnai, kadangi turima komanda neleidžia net pagalvoti kitaip. Pati esu užsispyrusi ir jei jau nusprendžiau kažką daryti, tai padarysiu iki galo, ir padarysiu tai gerai, dėl to su motyvacija ir noru problemų neturiu, bet dėl laiko… Čia jau kita kalba. Kartais norėtųsi, kad paroje būtų daugiau nei 24 valandos, kad galėčiau vienodai skirti laiko darbui, visuomeninei veiklai, draugams, asmeniniam pomėgiams. Žinoma, kažko tenka atsisakyti, kartais kažką savo planuose pakeisti, tačiau aš į tai žiūriu kaip į galimybę ugdyti save kaip asmenybę ir guodžiu save, kad ką nors praradus – kažką atrandi.
Koks būtų Jūsų patarimas tiems, kas dvejoja, ar sugebėtų vadovauti poskyriui?
O Jums atrodo, kad aš nedvejojau? Dvejojau! Greičiausiai mano asmeninės savybės ir tai, kad visada būdavau kokios nors organizacijos aktyvi narė, lėmė tai, kad įvertinau poskyrio narių išreikštą pasitikėjimą manimi ir priėmiau, galima net pasakyti, iššūkį, išbandyti dar kažką nauja. Be to, ar tinkamai sugebu vykdyti savo pareigas galiu įvertinti ne aš, o poskyrio nariai. O tiems, kas dvejoja ar sugebėtų kuruoti poskyrio veiklą, kas daug apie tai tik kalba, bet neapsisprendžia ir dangstosi frazėmis „aš nežinau ar sugebėsiu“, „nenoriu nuvilti kitų“, „o jei man nepavyks“ ir panašiai, yra tik vienas patarimas – pabandyti tai padaryti, nes ne žodžiai, o veiksmai kalba apie žmogų.