Kaip Kelmiškiai barsuką žadino…
2017 6 vasario
TPA Lietuvos skyriaus Kelmės poskyrio nariai kartu su gausiu būriu žygeivių dalyvavo Kurtuvėnų regioninio parko surengtame pusiaužiemio žygyje. Nors diena pasitaikė apniukusi ir žvarboka, norinčių aplankyti ir pamatyti Kurtuvėnų regioninio parko žiemojančius ežerus susirinko daug. Žygio maršrutas numatytas neilgas, apie 10 km, bet žygį sunkino naktį spustelėjęs šaltukas, kuris miško takelius padengė ledu, o kur vaizdingi vis kylantys ir besileidžiantys keliukai, miško tankmės, kalvelės. Žygis prasidėjo prie Geluvos ežero, nuo kurio gausus žygeivių būrys, netruko pasiekti ir kitą Šermukšnyno ežerą. Apie jį papasakojo Kurtuvėnų regioninio parko ekologas Vidmantas Lopeta – šio ežero vanduo rūgštus, todėl nėra gausu žuvų, bet šiltu oru netrūksta uogų. Tai palaipsniui pelkėjantis ežeras. Šio ežero pašonėje yra kitas nedidelis Raudoniuko ežeras, kurio neteko išvysti, nes jį supanti pelkė nebuvo visai užšalusi. Praeityje šie du ežerai sudarė vieną vandens telkinį. Toliau keliaujant prieiname Barsukyno ozą, čia tikimės pamatyti jei ne patį barsuką, tai nors jo pėdsakus, o tam reikia įkopti į natūraliai susiformavusį gamtinį pylimą. Pylimas gana status, nuaugęs medžiais ir krūmais, nėra takelių. Bendras žygeivių entuziazmas, gera nuotaika, kaip liaudyje sakoma ,,bandos jausmas“ suvilioja visus prie barsuko olos. Kraštotvarkininkas ir žygio vadas Darius Ramančionis pasakoja, kad čia viešpatauja barsukai. Veda mus visus prie olos, kur ,,tikėtina“ miega barsukas. Šis žygis susijęs su pusiaužiemiu – sako, kad sausio 25-ąją barsukas nubunda: jei vos iškišęs nosį lenda atgal, tai ženklas, kad žiema bus ilga ir šalta, o jei išlindęs eina apsižvalgyti ir palieka savo pėdsakus – pavasaris ne už kalnų. Ekologas V. Lopeta pastebėjo, kad per kalendorinį pusiaužiemį jam nepavyko užfiksuoti barsuko pėdsakų. Tai reiškia, kad barsukas arba dar miega, arba išėjo į kitą urvą. Palikę Barsukyno ozą nusileidžiame prie Barsukyno ežero, o netrukus prieiname ir Dubuko ežerą. Čia užtrunkame, nes tai lyg pusiaukelė ir čia pietaujame, tuo pačiu metu žygio vadovas pasakoja, kad Dubuko ežeras vasarą išsiskiria žalsva vandens spalva, nes jame veisiasi titnagdumbliai, maži gyvūnėliai, kurie aplink save augina titnago kiautą. Pasistiprinę keliaujame toliau. Prieiname didžiausią Kurtuvėnų regioninio parko Zuikiškės ąžuolą ir Kurtuvos ežerą, vėliau pasiekiame Bijotės ežerą. Šis ežeras didžiausias iš visų mūsų aplankytų ežerų, jis užima 60 ha. Paskutinis žygio maršruto ežeras-Juodežeris. Dar liko neaplankytų daug šio parko ežerų. Kurtuvėnų regioniniame parke 30 natūralių ežerų. Žygis baigėsi, atstumas nedidelis, bet visa diena gamtoje suteikė naujų jėgų. Žygio organizatoriai žada kviesti į naujus planuojamus žygius.
