Kuo skiriasi „minti“ nuo „lipti“?

2017 gegužės 30 Utenos poskyrio pirmininkė Daina Martinėnienė

Pakankamai ankstyvą šeštadienio rytą, gegužės 27 d., TPA LS Utenos poskyris su net dviem draugais iš Policijos departamento poskyrio (iš pakviestų 7 poskyrių), rinkosi prie Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnio Anykščių rajone. „Pakinkę“ dviračius leidomės į, kaip vėliau pasirodys, ne tokį jau ir paprastą žygį. Paaukoję piliakalnio ir apžvalgos bokšto apžiūrą dėl kitiems turistams suplanuoto laiko, leidomės į Niūronių kaimą, kur  1978 m. įkurtas unikalus Arklio muziejus. Susipažinę su jau daug šimtmečių trunkančia arklio ir žmogaus draugystės istorija, karietų ir vežimų įvairove, arklių rūšimis ir kitokiomis įdomybėmis, toliau vykome iki Kalitos kalno. Kelionė jau nebebuvo paprasta, nes prasidėjo kalnuotos aukštaitiškos vietovės. Norintys išbandė vasaros rogučių trasą, kuria skriejo ir TPA vėliava. Sekantis sustojimas buvo 14 metrų aukščio „Laimės žiburys“, tik – kad jį pasiekti – kojos turėjo įveikti dar 87 akmenines pakopas. Atgavę kvapą ir siekdami pabėgti nuo uodų spiečių, skuodėme iki Anykščių Šv. Mato bažnyčios – aukščiausios dvibokštės bažnyčios Lietuvoje, kurios bokštų aukštis siekia 79 metrus. Užlipus 186 laiptelius , t. y. 33 metrų aukštyje įrengtą apžvalgos aikštelę bažnyčios bokšte, grožėjomis nuostabia Anykščių apylinkių panorama. Tie kas nebuvo, dar spėjo užsukti į pirmąjį ir vienintelį Lietuvoje Angelų muziejų. Kadangi pagal programą kita stotelė buvo Siauruko muziejus, mynėme toliau. Papozavę nuotraukai prie „Škoda“ gamykloje pagaminto garvežio „Kukuška“, apžiūrėję stoties viršininko butą ir jo darbo kabinetą, jau tikėjomės lengvesnio maršruto. Ir nenusivylėme, nes patiems buvo nuostabu stebėti sutvarkytą Šventosios pakrantę kol nuvykome iki Puntuko akmens, kuris mums pasirodė mažesnis, nei matytas vaikystėje, ir Lajų tako. Lajų tako bokšto aukštis 35 metrai, o pats takas įrengtas 21 metro aukštyje.

Per visą dieną pravažiavome apie 40 kilometrų ir užlipome daugiau nei 70 metrų į lankomus objektus. Supratome viena – kad „minti“ ir „lipti“ – reikalingos kojos, o kai tai dubliuojama – iššūkis ir pergalė būna vienu metu. Tačiau visą kelionę nei žodžiu apie kažkokį nuovargį neužsiminė mažiausias mūsų žygio dalyvis – aštuonmetis Benas. Suaugusiems tai matomai buvo didesnis iššūkis, nes kai kas mynė po daugiau nei 10 metų pertraukos. Todėl neturėjome teisės sau atsakyti kompensacijos – susipažinti su autentiška krašto vyndarystės istorija gyvai, padegustuoti sertifikuotų vaisių ir uogų vynų. Jau visai vakare „pakabinę“ dviračius, automobiliais atvykome į šalia „Rubikių“ ežero esančią kavinukę „Žuvienės pašiūrė“, kur vynininkas G. Kerbedis pristatė šio krašto vynus. Kadangi ilsėtis buvo žymiai maloniau, dar pasilikome ragauti firminės žuvienės ir kepto lyno.