ROKIŠKĖNŲ KELIONĖ Į BALTARUSIJĄ
2016 30 balandžio
Ankstų balandžio 23-ios rytą virš dvidešimt Tarptautinės policijos asociacijos Lietuvos skyriaus Rokiškio poskyrio ir Lietuvos policijos veteranų asociacijos Rokiškio filialo bei jų šeimų narių išvyko į kelionę po Baltarusijos Respubliką. Šią kelionę mums suorganizavo kelionių agentūra „Dorintus“, o kelionės gidas buvo Rokiškio rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas Petras Blaževičius.
Kadangi keliautojų nuotaika buvo puiki, tai net ir nepastebėjome kaip privažiavome Medininkų pasienio punktą. Atlikę visas pravažiavimo per sieną procedūras, išsikeitę eurus į baltarusiškus rublius įvažiavome į Baltarusijos Respublikos teritoriją, kur prie pat sienos mus pasitiko Novopolocko turistinės kompanijos „Centr tur“ generalinis direktorius Jegoras Šuškevičius, kuris mus lydėjo abi kelionės dienas. Netoli Minsko, jaukioje kavinėje pavalgę sočius pietus pasukome į Baltarusijos sostinę – miestą didvyrį – Minską, kur mus pasitiko vietinis gidas Vladislavas.
Minskas – didelių kontrastų miestas. Gatvės pilnos automobilių. Čia pat spūstyje gali išvysti naujutėlį, poliruotą, raudoną Ferrari, o šone jo – ryškiai salotinį, aprūdijusį Žiguliuką. Kitas kontrastas – architektūra. Čia nėra vieno vyraujančio stiliaus. Gali pamatyti nemažai stalinistinių pastatų, kurie pasižymi statiškumu bei paprastomis taisyklingomis formomis. Tarp neišvaizdžių, pilkų daugiaaukščių puikuojasi vienas kitas šiltai kreminės spalvos pastatas su kolonomis, kuris gali priminti mūsų katedrą ar rotušę Vilniuje. Klausant gido pasakojimo aplankome centrinę miesto dalį, pravažiuojame pro naujai pastatytą Baltarusijos Respublikos Prezidento Aleksandro Lukašenkos rezidenciją. Tikras Minsko pasididžiavimas – deimanto formos nacionalinė Baltarusijos biblioteka. Įdomu, kad ji ne tik patenka į keisčiausių pasaulio pastatų sąrašą, bet ir buvo statyta „už visos Baltarusijos pinigus“. Visi šalies gyventojai turėjo susimesti, kad ji iškiltų. Vėliau aplankome viena ypač lankomų ir mėgstamų vietų – vadinamąją Ašarų salą, kurią supa Svisločės upė. Nors vietos pavadinimas ne pats linksmiausias, būtent čia prašyti gyvenimo be ašarų traukia visi Minsko jaunavedžiai, kabina spynas, meldžiasi išskirtinėje koplyčioje ir į fontaną su nuogu berniuku meta popierinius pinigus. Tiesiog Baltarusijoje monetų nėra. Ši sala ir jos koplyčia skirta pagerbti Afganistano kare žuvusiems baltarusiams. Po to vėl grįžtame į miesto centrą, kur sustojame prie Baltarusijos Respublikos Vyriausybės rūmų. Apžiūrėję rūmų ansamblį aplankome po rūmų aikšte, po žeme, esančią trijų aukštų centrinę parduotuvę. Susipažinę su nuostabiais Minsko pastatais vakare išvykstame į Naročius.
Naročius – miestelis Baltarusijoje, vakarinėje Naročiaus ežero pakrantėje. Tai svarbiausia pakrantės gyvenvietė bei populiari turistinė poilsiavietė. Tarpukario metu ir JAV lietuvių pokario Lietuvos fizinės geografijos vadovėliuose Naručio arba Naročiaus ežeras buvo nurodomas kaip didžiausias Lietuvos ežeras (pagal 1920 metų Lietuvos-Rusijos sienos situaciją). Sovietmiečiu pakrantėse dar gyveno lietuviškai šnekantys žmonės, vėliau asimiliavęsi su slavais. Apsigyvename nuostabiame viešbutyje, 200 metrų atstumu nuo ežero kranto. Po skanios vakarinės, aptarti kelionės įspūdžių, susirenkame bendroje vakaronėje.
Sekmadienio rytą išvykstame į Pastovius – Rokiškio grafo Tyzenhauzo tėvoniją. Pirmą kartą miestas paminėtas 1409 metais, iki XVIII amžiaus vidurio tai buvo mažas kaimelis. Dabar tai miestas įsikūręs ant dviejų ežerų krantų. Pastoviuose yra LDK iždininko ir karališkųjų ekonomijų administratoriaus Antano Tyzenhauzo rūmai, kurie pastatyti 1788 metais. Šiandien šiame mieste gyvena apie 20 000 gyventojų. Šiame mieste aplankome Tyzenhauzo rūmus, krašto muziejų. Šv. Nikolajaus cerkvę, Lenino aikštę, kurioje dar stovi Lenino paminklas, katalikų Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, įspūdingą amatų centrą, karinės technikos aikštelę. Amatų centre, kuris yra įsikūręs buvusio malūno patalpose, vietiniai gyventojai mums surengė nuotaikingą koncertą, kurio metu susipažinome su baltarusiška liaudies muzika, vaišinomės gausybe vietinių baltarusių prikeptų įvairiausių pyragų.
Nuolat kalbama, kaip Baltarusijoje pigu. Tuo dalinai galėjome įsitikinti, turėdami laisvo po ekskursijų laiko apsipirkti Pastovių vaistinėje, prekybos centruose, kuriuos mums rekomendavo vietinis turizmo atstovas. Skaniai, kartu su Pastovių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, papietavę Pastovių restorane ir atsisveikinę su vietiniais, pilni įspūdžių išvykome į namus.
