Rokiškėnų kelionė po Latviją ir Estiją
2015 25 rugpjūčio
Ankstų Žolinių šventės rytą keliasdešimt rokiškėnų, tarp kurių buvo ir dvylika Tarptautinės policijos asociacijos Lietuvos skyriaus Rokiškio poskyrio narių bei jų šeimų narių, išvykome į broliškąsias Latvijos bei Estijos Respublikas. Šią kelionę mums suorganizavo kelionių agentūra „Dorintus“, o kelionės gidas buvo Rokiškio rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas Petras Blaževičius.
Pirmiausia mūsų kelias vedė į Latvijos miestą Cėsį, miestą Latvijos šiaurinėje dalyje, Vidžemėje, vaizdingose apylinkėse ir įeinantį į Gaujos nacionalinio parko teritoriją, su kuriuo Rokiškio rajono savivaldybė 2000 metais yra sudariusi bendradarbiavimo sutartį. Cėsyje mes apžiūrėjome miestą bei nuvykome į ekskursiją po Cėsio pilį ir jos parko apylinkes. Nuostabi Cėsio pilis dabartinį pavidalą įgijo maždaug XVI amžiaus pradžioje, nors jos istorija jau skaičiuojama virš 800 metų. Pilies istorija prasidėjo nuo vendų genties, kurie 1206 metais čia atėjusius kalavijuočių ordino riterius priėmė geranoriškai. Maždaug 1209 metais kalavijuočiai pradėjo statytis mūrinę pilį, kurioje ordino rezidencija išliko iki XVI amžiaus. Cėsių pilyje gyveno vien ordino riteriai. Subyrėjus ordino didybei Cėsys ėjo iš rankų į rankas. Nors nuo 1561 metų priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, vėliau – Abiejų Tautų Respublikai, 1629-1721 metais – Švedijos karalystei, nuo 1727 metų – Rusijos imperijai, tačiau dabar šis miestas latviškiausias krašte. Kaip teigė gidė, Latvijos vėliavos gimtinė – Cėsis. Beje, dvi juodosios gulbės iš pilies parko 2011 metais atkeliavo į Rokiškio dvaro parką. Tai buvo pirmoji Cesio parko gulbių vada – Lita ir Latas, kurios net ir žiemoja Rokiškyje, niekur iš jo neišskrisdamos.
Po pietų mūsų kelias pasuko į pietrytinėje Estijos dalyje įsikūrusį Tartu miestą. Jame mes turėjome ekskursiją po senovinį universiteto miestelį, ypač garsų dėl jame jau netoli 400 metų veikiančio universiteto. Ekskursiją mums vedė gidė iš Lietuvos, kuri jau keleta metų gyvena Tartu mieste. Ji mums papasakojo, kad iš 100 000 miesto gyventojų apie 20 procentų sudaro studentai, kurie rudenį sugrįžta į universitetą ir mieste atgyja jaunatviškas gyvenimas. Universiteto miestelyje mes grožėjomės senos architektūros pastatais, susipažinome su universiteto istorija bei paminklais seniesiems jo dėstytojams.
Sekmadienio rytą mes atvykome į viduramžių Rakverės pilį, kuri XVI amžiuje buvo pastatyta Livonijos ordino. Pilis virtusi gyvu muziejumi, kurioje lankydamiesi apsirėdėme viduramžių rūbais. Ekskursijos metu išbandėme to meto ginklus, aplankėme senovines dirbtuves, kankinimų kamerą, vyno rūsį. Patekę į Viduramžių pasaulį su paslaptinguoju vienuoliu erdviame pilies kieme šaudėme iš lanko, pasigrožėjome naminėmis ožkomis, patys pasigaminome parako, susitikome su siaubo kambario gyventojais ir net pabuvojome pragare.
Galutine mūsų kelionės stotele tapo Paidės mieste, senoviniame bokšte įrengtas laiko centras „Vitenštainas“. Kylant liftu aštuoniuose bokšto aukštuose išlipdavome vis kitame amžiuje – nuo pačių seniausių proistorės epochų kilome į viduramžius, pašto karieta apkeliavome Estijos dvarus, gyvulių vagone dundėjome į sovietinio kalėjimo stovyklą, pagyvenome niūriomis sovietmečio realijomis ir pagaliau išlipome Baltijos kelio ir Estijos nepriklausomybės salėje. Minėtą ekskursiją taip pat vedė gidė – kilusi iš Lietuvos, kuri gyvena šiame Estijos mieste.
Maža dalele susipažinę su Latvijos ir Estijos tautų istorija, nors ir pavargę, bet geros nuotaikos, grįžome į namus, kuriuose vėl planuosime naujas pažintines keliones.
