VYTAUTO ŠVIESA

2006 spalio 4

(Panevėžio m. VPK atstovė žiniasklaidai Regina Bučinskienė)

2005 metais vos 900 egzempliorių tiražu leidykla „Gimtasis žodis“ išleido pedagogės Dolorosos Berteškaitės atsiminimų, straipsnių, rašinių ir eilėraščių knygą „Šermukšnių karoliai“.

Vargu, ar kas Vilniuje, Panevėžyje matė, skaitė šią knygą, kurios autorę geriausiai pažįsta ir žino Raseinių krašto žmonės. Nebūčiau šios knygos perskaičiusi ir aš, jei ne Vytautas Vyšniauskas… 2001 m. persikėlęs gyventi į Paliepių kaimą Raseinių rajone jis sujudino ne tik kaimo, bet ir viso rajono bendruomenę, surinko daug medžiagos apie žymius to krašto žmones ir įmynė ženklų pėdsaką Raseinių rajono istorijoje.

Vieną rugsėjo pabaigos popietę važiavome į Paliepius pasveikinti V. Vyšniausko su artėjančia Policijos diena, kalbėjome apie tai, kad mums Panevėžyje jo taip trūksta…

Paliko ženklų pėdsaką

Prieš vienuolika metų Panevėžio mieto policijoje įsikūrė Tarptautinės policijos asociacijos Lietuvos skyriaus Panevėžio miesto poskyris, šiandien savo gretose turintis per 150 narių. Poskyrio įkūrimo iniciatoriumi tapo Vytautas Vyšniauskas, vidaus tarnybos pensininkas nuo 1987 m. Jis subūrė gausų veteranų būrį, užmezgė ryšius su tarptautinėmis policijos asociacijomis daugelyje šalių, organizavo ekskursijas pas kolegas užsienyje.

Žinomas kraštotyrininkas, buvęs Panevėžio rajono kraštotyrininkų vadovas Vytautas Vyšniauskas surinko medžiagą apie 1863–1864 metų sukilimo Panevėžio krašto dalyvius, įamžino jų atminimą, taip pat 1864–1904 metų knygnešių, nepriklausomybės kovų dalyvių atminimą.

Panevėžio rajone ir mieste rasime ne vieną paminklinį akmenį, koplytstulpį, memorialinę lentą, žyminčią vienokį ar kitokį istorinį etapą, įvykį ar iškilią asmenybę. Vytautas Vyšniauskas, vadovaudamas Tarptautinės policijos asociacijos Lietuvos skyriaus Panevėžio poskyriui, surinko medžiagą apie visus Panevėžio apskrities viršininkus, policijos vadovus, surado jų artimuosius.

Taip buvo sukaupta vertinga dokumentinė medžiaga, leidusi V. Vyšniauskui įkurti pirmą šalyje Policijos muziejų. 1996 m. birželio 13 d. muziejus buvo atidarytas, įamžintas ir visų žuvusių policijos, milicijos pareigūnų atminimas – prie Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato atidengtas koplytstulpis.

Nuopelnai Raseinių rajono istorijai

25 metus gyvenęs ir dirbęs Panevėžyje, 2001 m. V. Vyšniauskas persikėlė gyventi į žmonos tėviškę – Paliepių kaimą Raseinių rajone. Veiklus žmogus ramioje kaimo aplinkoje nesitenkino ramybe – įamžino buvusio Panevėžio apskrities viršininko Prano Morkaus atminimą jo gimtinėje Kasiulkų kaime.

Savo knygoje „Šermukšnių karoliai“ Dolorosa Berteškaitė rašė: „Ne rašytojai, ne gimtojo krašto žmonės, o Tarptautinės policijos asociacijos Lietuvos skyriaus Panevėžio poskyrio taurūs žmonės pasirūpino žymaus žmogaus Prano Morkaus, gimusio 1893-iaisiais Kasiulkų kaime ir mirusio 1946-aisiais Šiaurės Dvinos Velsko lageryje, atminimo pagerbimu.

Žmogų, kuris iš praeities sėmėsi stiprybės ir drąsiai žvelgė į ateitį, čia, gimtinėje, visi beveik pamiršę… Su didžiausia pagarba lenkiamės Vytautui Vyšniauskui, šios kilnios idėjos organizatoriui, vykdytojui“. Dėkingi V. Vyšniauskui ir Paliepių kaimo gyventojai už medžiagą, surinktą apie 2003 metais šimtmetį šventusią mokyklą, apie seniausius kaimo gyventojus, už grožį, kurį abu su žmona Antanina sukūrė savo sodyboje, ir už svajones, kurių, deja, neįgyvendino…

Nelaimė nesužlugdė

Gražius V. Vyšniausko darbus nutraukė nelaimė, kuri prikaustė jį prie invalido vežimėlio. Daug artimųjų ir paties Vytauto jėgų įdėta bandant atsistoti, deja, trauma buvo galingesnė… Bet Vytautas nenusiminė, ramiai priėmė likimo smūgį.

Ir dabar jo namuose dažnai klega mokinių balsai, lankosi kraštotyrininkai, policijos pareigūnai, kultūros darbuotojai. V. Vyšniauskas skaito visus Panevėžio miesto laikraščius, neatsisako planų įrengti savo sodyboje muziejų, sutvarkyti surinktą medžiagą, kieme įkurti Paliepių kaimo gyventojų susibūrimo vietą, kur vyktų koncertai, vakaronės, kiti renginiai. Tikiu, kad taip ir bus.

Lydimi gerumo ir šviesos

Besileidžiančios saulės nušviestu ir po truputį rudenėjančiu keliu iš Paliepių važiavome į Panevėžį. Kvepėjo obuoliais, kuriuos Vytauto Vyšniausko žmona Antanina įdėjo kelionėn. Temo, tačiau širdyje buvo šviesu ir gera. Šildė Vytauto Vyšniausko optimizmas ir ta ypatingai šilta šypsena, o gal mažytė ašara ant skruosto, suspindėjusi atsisveikinant.