Apie 34 Eifelio bokštus, Maču Pikču piramidę ir Paliesiaus dvaro bulkutes…

2018 gegužės 14 TPA LS Utenos poskyrio pirmininkė Daina Seibutienė

Pavasarinių renginių maratoną TPA LS Utenos poskyris pradėjo nesitikėdamas, kad savo apylinkėse ras dar ką nors nematyta. Bet buvime vėlgi nustebinti… Išsiruošėme į visada šiek tiek siaubą keliantį objektą – Ignalinos atominę elektrinę. Pradėję linksmai persirenginėti, vėliau supratome, kad nėra taip ir juokinga. Ignalinos atominė elektrinė pakerėjo savo didybe, galybe, skiriamu finansavimu jo uždarymui, likusiu dirbti darbuotojų skaičiumi (kuris sumažėjo nuo 5 iki 2 tūkstančių), daugybės tautybių žmonių sugyvenimu vienoje vietovėje ir bendruomeniškumu, „kosminiu“ valdymo bloku – primenančiu tarybinius filmus, apsaugos sistema, pusės kilometro koridoriais, įrenginių dydžiu, kurių išmontuoto metalo užtektų 34 Eifelio bokštams, o sunaudoto betono užtektų pastatyti Maču Pikču piramidę… Išgąsčio neliko, nes supratome, kad viskas kontroliuojama ir saugu, bet kad diena nesibaigtų tik pieno gėrimu, kurį anksčiau duodavo už kenksmingas sąlygas, buvome suplanavę dar išsikepti bulkučių..
Todėl skriejome į ne taip arti uteniškiams esantį Paliesiaus dvarą. Čia vėlgi turėjome slėpti asociacijos aprangą po konditerių prijuostėmis ir kepuraitėmis. Kiaušinį išsikepti visi mokame, bet buvo smagu ir linksma mokytis ruošti mielinę tešlą ir, konkuruojant tarpusavyje, „kurti“ pyragą. Kol jis kepė, charizmatiškoji dvaro šeimininkė Birutė „užbūrė“ savo pasakojimais, pristatė dvaro istoriją ir dabartinę jo paskirtį, pasakojo apie unikalius ir autentiškus aplinkinius kaimus, jų gyventojus,… Ir gamta, ir aplinka, ir kompanija – viskas buvo tie rodikliai, kurie neleido greitai išskirstyti.
Ir visiška netiesa, kad Lietuvos pakraščiai su jų kaimais miršta ar nyksta. Taip, žmonių juose mažėja, bet juose taip šilta, gera, ramu, jauku, ir norisi sugrįžti…