Laiko mašina – į netolimą praeitį

2007 5 lapkričio

(TPA LS Vilniaus m. poskyrio valdybos narys Ramūnas Matonis)

Baltarusijos pasienis priminė, į kokią šalį atvykome

Aplankę artimųjų kapus ir prisiminę mirusiuosius, savaitgalį TPA Vilniaus m. poskyrio nariai susiruošė į kaimyninę Baltarusiją. 40 asmenų grupė, lydima nenutylančio gido, ankstų rytą pajudėjo pasienio link. Sėkmingai įveikę savo šalies pasieniečių kontrolę (užteko pamojuoti pasais), prie pat Baltarusijos sienos sužinome, kad šiuo metų vyksta pamainų keitimas ir autobusui teks laukti.

Mūsų ratuotoji „laiko mašina“ iš karto įsijungia ir sugražina mus į XIX amžiaus pabaigą. Pabandę įsiamžinti šalia monomento pavadinimu „Pecpyblika Belarus“, sulaukiame civiliais rūbais vilkinčio vyruko perspėjimo, kad čia fotografuoti ar filmuoti griežtai draudžiama. Pasitikslinęs, ar tikrai čia vyksta policijos pareigūnai, vyrukas kažką murmėdamas nuskuba pas pasieniečius.

Į autobusą įlipę du griežti pareigūnai, susirenka pasus ir liepia išlipti iš autobuso su visais daiktais. Pasienyje mums buvo priminta, kad Baltarusijos prezidento įsakymu, nuo rugpjūčio 1 d. draudžiama į šalį įvežti mėsos „bet kokiame pavidale“, tad atiduodami savo krepšius į pasieniečių rankas šiek tiek nerimaujame, kad iš skanių sumuštinių beliks tik duona.

Tačiau šie, draugiškai peržvelgę vežamą turinį, liepia pėsčiomis kirsti sieną ir laukti autobuso. Pasienyje pasikeitę po kelias dešimtis eurų, pasijuntame labai turtingi, nes piniginėse atsiranda tūkstantinės vietinių rublių kupiūros.

Baltarusija: kelionė per senovines Lietuvos pilis

Pagaliau mes kaimyninėje Respublikoje. Keliai neblogi, gidas toliau tęsia istorijos pamoką, kompanija puikios nuotaikos, besižvalganti pro „laiko mašinos“ langus.

Pervažiuojame Lydą, kur per langą matome kunigaikščio Gedimino pilį, dar pusvalandis ir pasiekiame Naugarduką. Ekskursija po miestą ir pilies griuvėsius ilgai neužtrunka, nes lauke gana žvarbokas vėjas.

Tačiau trumpam užbėgame į vietinę parduotuvę ir alaus bravorą, kur maloni padavėja mums paaiškina, kad čia tik stovimos vietos ir vietiniai užbėga tik išlenkti po bokalą kitą. Neužsilaikome šioje knaipėje ir mes.

Atvykstame į Myrą. Aplankome į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtrauktą puikiai restauruojamą, kadaise priklausiusią Radvilų šeimai Myro pilį, kur vietinis gidas informuoja, kad „Radivilos“ buvo visai ne lietuviai, o mūsų sostinė – Vilnia kadaise buvo jų teritorijoje. Atsisveikindami įteikiame gidui suvenyrinę lėkštę primindami, kad ant jos puikuojasi tikrasis mūsų sostinės vardas.

Atvykstame į Nesvyžių, kur apžiūrime rūmus, lankome pilies bokštą, Slucko vartus, nusileidžiame į Jėzuitų bažnyčią, kurioje palaidota didžiulė kunigaikščių Radvilų šeima.

Kadangi jau artėja vakaras, pajudame sostinės Minsko link.

Minskas: puikiai apšviestas, švarus, grynai europietiškas miestas

Tik įvažiavus į sostinę, mus pasitinka gerai pažįstamas milicijos žiguliukas, kuris palydi mus į viešbutį daug ką pasakančiu pavadinimu „40 let pobedy“. Įsikūrę skubame apsidairyti po vakarinį miestą. Centrinės gatvės – fantastiškai apšviestos, mieste pilna milicininkų, todėl saugumo jausmas nerealus.

Pagrindinėse gatvėse nemažai jaunimo. Skubame į vieną įspūdingiausių miesto vietų – 23 aukštų centrinę biblioteką. Tai tikras stebuklas stypsantis rytinėje miesto dalyje. Kas kelias sekundes keičiasi pastato apšvietimas, spindintys lazeriai šį didžiulį rombą paverčia tikrai įspūdingu reginiu. Ne veltui ši įstaiga vadinama didžiausia ir vienintele tokia biblioteka Europoje.

Apsilankome ir baruose, kur paragaujame vietinio alaus ir nacionalinių patiekalų – „mačankos“ bei antrąja duona vadinamų bulvinių blynų keistu pavadinimu – „draniki“. Vietinėje virtuvėje didelę dalį užima mėsa, ypatingai vertinama kiauliena ir, žinoma, lašiniai.

Čia jie dažniausiai valgomi sūdyti, šiek tiek parūkyti, su svogūnu ir česnaku. Mėsa šioje šalyje dažnai patiekiama su bulvėmis, bet populiaru ją valgyti ir su kitomis daržovėmis, kurias baltarusiai moka ir konservuoti bei šaldyti. Taip pat šalyje yra mėgstami grybai, jie apdorojami įvairiai – verdami, apkepinami, marinuojami, šaldomi.

Nors kainos „nesikandžioja“, išbandyti visko per vieną vakarą nespėjame. Grįždami namo susipažįstame su naktiniu gyvenimu: įėjimai į klubus mokami (apie 20-30 Lt), klubuose daug jaunimo, muzika įvairi, nuo rusiškos iki populiariausios europietiškos, kainos analogiškos kaip ir Lietuvoje. Kaip iš giedro dangaus nukrenta dar viena naujiena: naktį alkoholis parduotuvėse neparduodamas! Taip, norėdamas sumažinti tautos prasigėrimą, sumastė šalies prezidentas.

Anksti ryte, pasistiprinę tarybinėmis dešrelėmis, sumuštiniais su sūriu, jogurtu ir sultimis (mūsų pinigais – už 6 litus), išsikraustome iš viešbučio ir lydimo to paties milicijos „žiguliuko“ važiuojame į Minsko patrulinę tarnybą. Čia mums išsamiai papasakoja kaip dirba miesto patruliai, apžiūrime budinčią dalį ir tikrai įspūdingą milicijos sporto kompleksą: treniruoklių bei sporto sales bei didžiulį baseiną!

Kas nespėjo vakar, šį kartą jau lydimi gido, dar kartą susipažįsta su miesto centru. Lekiame fotografuoti gatve burzgiančio tikro milicijos traktoriaus su švyturėliais, kuris nutempia ne vietoje paliktus automobilius. Aplankome tą pačią biblioteką, trumpa ekskursija po aukštutinį miestą, Šv.Dvasios katedrą ir dvi valandos „šopingui“ po centrinį univermagą. Nešini pilnais krepšiais, sėdame į autobusą ir judame gimtųjų namų link.

Kelionė namo

Pakeliui aplankome Krėvą – pirmąją Lietuvos sostinę. Užsukame į griūvančią Krėvos pilį. Kaip sako gidas, vietinė valdžia jos restauravimui lėšų nešvaisto ir laukia, kol ji galutinai sugrius.

Mums primenama, kad čia buvo pasirašyta Krėvos unija ir pasmaugtas kunigaikštis Kęstutis. Artėjame pasienio link. Šiek tiek neramu, kad mus vėl iškraustys, tačiau Baltarusijos pasieniečių užtvarą įveikiame per valandėlę, o Lietuvos pasieniečiai, tik pasiteiravę ar visi turi pasus, palinki geros kelionės į Vilnių. „Laiko mašina“ persijungia ir sugražina mus į XX amžiaus pradžią.

Prie Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato mūsų jau laukia artimųjų ir taksistų būrys. Įspūdžių daug, tačiau pasidalinti jais laiko trūksta. Skubame ilsėtis, nes rytoj laukia prasidedanti ilgoji darbo savaitė. O taip norisi dar vienos dienos pailsėti ir viską „suvirškinti“…