Su TPA vėliava – į aukščiausią Norvegijos kalną
2015 12 rugsėjo
Liaudyje gyvas posakis: „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis…“. Kai pasigauni kalnų virusą ir užkreti visą šeimą, nieko nelieka, tik krautis kuprines ir dumti link pasirinkto tikslo, o šiais metais juo tapo Norvegijos aukščiausia viršukalnė Galdhopiggen.
Galhiopigenas (norv. Galdhøpiggen) – aukščiausia Norvegijos bei Skandinavijos viršūnė, esanti Jutunheimeno kalnyne. Jos aukštis siekia 2469 metrus virš jūros lygio ir yra išsidėstęs pietinėje Norvegijos dalyje. Dabartinę formą Galhiopigenas įgavo per paskutinį ledynmetį, kuomet viršukalnė buvo padengta storu ledo sluoksniu.
Daugelį metų geologai nežinojo, kad Galhiopigenas yra aukščiausia Norvegijos viršūnė, todėl niekas nebandė į jį įkopti. Pirmą kartą viršūnė pasiekta tik 1850 m. Nors dabar tai aukščiausias Norvegijos kalnas, ilgą laiką šį titulą turėjo kitas kalnas – Glitertindas. Dėl viršūnėje esančio ledyno, Glitertindas buvo šiek tiek aukštesnis, tačiau per pastaruosius metus dalis ledyno ištirpo. Dėl to sumažėjo kalno aukštis ir aukščiausiu buvo paskelbtas Galhiopigenas.
Seniau įkoptos viršukalnės (Sniežka (CZ), Dinara (HR), Rysy (PL)) nesuteikė patirties ir žinių apie šiauriau esančių kalnų, juose besidriekiančių maršrutų, pobūdį, sąlygas ir reikalingą pasiruošimą… Važiuojam juk vasarą, liepos mėnesį, tačiau pirmasis „apšilimo“ maršrutas parodė, kad mūsų tikslas gali būti nepasiekiamas, jei į Norvegijos kalnus eiti kaip į Tatrus… Padarytos „pataisos“, pirmiausia, galvoje, po to aprangoje padėjo… Labai!
2015 m. liepos 11 d. startuojame iš Spiterstulen, kurį sudaro kelios trobelės turistams apsistoti ir informacinis centras. Galima išeiti ir iš Juvasshytta, tačiau šioje trasoje reikalingas vedlys, kad pereiti tirpstančią ir dėl to pavojingą sniego lygumą.
Greta Spiterstulen tekančioje upėje, kurios krantai nusagstyti palapinių, kas prausiasi, kas dantis valo. Oro temperatūra apie +50 C.
Pradėjus kopti pasitinka sniego liežuviai, kuriuos skiria akmenų salos. Kuo aukščiau, tuo šios salos mažesnės, o sniego liežuviai pereina į vientisus sniego laukus… ir čia liepos mėnesį! Šis sniegas buvo pagrindinis žygio „peilis“: drėgmė, slidinėjimas ir stiprus akinimas. Užbėgant įvykiams už akių, skubu pranešti, kad, taip peiktas sniegas pakilimo metu, leidžiantis žemyn tapo „tikru gėriu“: juo paprasčiausiai buvo nučiuožta žemyn. Pradžioje tai sunkiai sekėsi, bet mes greitai mokėmės: kas ant kojų, kas ant užpakalio… Vietiniai buvo atsinešę „pašikniukus“, o senolių pora nusileidimui panaudojo savo striukes. Taigi, jei pakilimas truko apie 5 val., žemyn grįžome per 2 val. 40 min., ir be jokios apkrovos kojų sąnariams, kuri stipriai jaučiama leidžiantis nuo kalnų.
Grįžtant prie kopimo – tai sunkus, alinantis, monotoniškas „darbas“, kuris staiga pasibaigia tik sustojus atsikvėpti. Lydimas nuostabių kalnų vaizdų, kuriuos neatspindi nei nuotraukos, nei video medžiaga, ateina „savaitgalis“, pasijunti tarsi kitoje planetoje, kitame lygmenyje, tuo pat metu apsvaigęs ir visiškai blaivas. Ir tokių „savaitgalių“ dienos eigoje buvo labai daug… čia gal simptomai ligos „Sergu kalnais“, kuria sirgti labai malonu… Kviečiu „užsikrėsti ir sirgti“.
