Uteniškių avantiūra pasiteisino su kaupu…
2015 19 spalio
Negalima sakyti, kad Utenos policijos asociacija pasižymi avantiūrizmu, bet smalsumu, žingeidumu ar draugiškumu – tikrai. Dar kovo mėnesį pradėję garsiai norėti aplankyti Gruziją, jau balandžio mėnesį 16 Utenos policijos asociacijos narių su šeimomis greitai nusipirko oro linijų bilietus būsimam skrydžiui ir pradėjo planuotis maršrutą. Apie tikruosius nuotykius skaitykite toliau…
Iš Rygos oro uosto su tarpiniu nusileidimu Kijeve spalio 7-os vidurnaktį pasiekėme Tbilisio viešbutį. Kadangi kelionės maršrutas nebuvo planuotas poilsiui, ilgai miegoti neteko, nes ryte jau laukė gidas (daug metų dirbęs mokytoju, mokyklos direktoriumi) Gela Surmanidze. Visą dieną kantriai buvome vedžiojami (net funikulieriumi kilojami J) po 1,5 mln. gyventojų skaičiuojančią Gruzijos sostinę Tbilisį. Cerkvės, soborai, Vachtango Gorgasalio paminklas, Narikala tvirtovė, Rustaveli alėja, siauro gatvelės, vidiniai kiemeliai…. Praeiti kilometrai siuntė signalus skrandžiui, todėl sustūmę stalus lauko kavinukėje puolėme degustuoti „khinkali“. Įspūdis liko tikrai neblogas… Pasiklausę istorijų apie istoriniuose šaltiniuose XIII-ame amžiuje Tbilisyje veikusias 65 Sieros pirtis ir akis paganę išskirtinėje jų architektūroje, vakare kojas ir ne tik jau ilsinome ir patys. Nežinia, kiek tame yra tiesos, tačiau po šveitimo ir masažo procedūrų, jautėmės tikrai šviežiai atsigavę..
Sekančią dieną vykome į vyno kraštą – Kachetiją. Pakeliui aplankėme ant kalvos virš Alazanio slėnio įsikūrusį Signachi – vieną gražiausių Kachetijos regiono miestelių, kurį supa granatmedžių sodai…. Pasivaikščioję siauromis miestelio gatvelėmis ir Signachio įžymybe – nuo XVII amžiaus iki šių dienų iškilusi gynybine siena su bokštais, davėme uždirbti vietinėms močiutėms. Nors lietutis ir susidaręs rūkas kalnuose neleido pasigrožėti visu slėnio grožiu, orui neįnoringa kompanija skubėjo į svečius pas vieną eilinę šeimą, turinčią savo vynuogynus ir aišku – savo vyno gaminimo tradicijas. Ilgaamžiškumu garsėjantys vietos gyventojai mano, „kad ilgaamžiškumo priežastis – Saperavi vyno rūšies jėga ir maistingumas“…. Čia vis dar naudojami neklasikiniai vyndarystės metodai: žaliava 3–4 mėnesius fermentuojasi į žemę įkastuose didžiuliuose moliniuose induose, vadinamuose „kvervi“. Apžiūrėję namuose užkastas vyno gaminimo talpas, pasiklausę gaminimo technologijos, protu nesuvokę asmeniniams poreikiams gaminamo vyno kiekių, pasukome link vynuogynų. O kadangi buvo leista skinti, valgyti kiek norime – tik persivalgę supratome, kad visur reikia turėti saiką. Tuo metu ūkio šeimininkai paruošė mums stalą tiesiog šalia vynuogyno, kur kepėme šašlykus, patys gaminome tradicinį jų patiekalą Čurčchelą… (vėliau žinoma išragavome įvairiuose regionuose skirtingai kepamus chačiapurius, ragavome chašlamą, šašlykus, lobio, …). Vyrams buvo suteikta „garbė“ pasijausti džigitais J, nes paragavus vyno iš tam skirtų ragų, jau ir patiems tostai liejosi, kaip tikriems gruzinams. Linksmiausia dalis, aišku buvo grįžimas į viešbutį..
Sekanti diena taip pat buvo pakankamų išbandymų diena. Po pusryčių išvykome į senąją Gruzijos sostinę – šalies religinį centrą Mcchetą, kurios bažnyčios ir vienuolynai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Vėliau tikrai sudėtingu (nes kartais tikrai atrodė, kad neatlaikys širdis nei posūkių, nei aukščio) Gruzinų karo keliu vykome į Stepantsmindą, miestelį vaizdingame Tereko slėnyje, šiaurinėje Gruzijoje. Pakeliui sustojome Ananuri cerkvių komplekse. Iš čia, atsiveria puikus vaizdas į didingąjį Kazbeko kalną, kuris dažnai vadinamas vartais į Kaukazą. Pati Stepantsminda (dažniau vadinama Kazbegi), įsikūrusi 1 740 metrų aukštyje virš jūros lygio ir iš visų pusių apsupta kalnais…. Priešais kalną, pastatyta Gergeti Švč. Trejybės cerkvė, kurios aukštis siekia net 2 170 m virš jūros lygio, yra vienas iš aukščiausių statinių Europoje. Džipais ekstremaliu važiavimu ir vos ne bekele pasiekėme šią bažnyčią, kur galėjome sėdėti ant rūko debesio, atitvėrusio mus nuo žemai likusio miestelio, ir gaudyti besikeičiančius snieguotus kalnų vaizdus.
Penktą dieną kėlę, ryžomės dar didesnei avantiūrai, nes autobusiuku vėlgi kalnuotais Adžiarijos regiono kalnų keliais (aukščiausias taškas siekė net iki 2 200 m virš jūros lygio) turėjome pasiekti Batumi. Kelionė truko nuo pusės devynių ryto iki pirmos valandos nakties. Ir ne dėl prasto kelio, o todėl, kad važiuodami dar spėjome aplankyti upėtakių auginimo fermą (tvenkinius), nusifotografuoti avių bandos fone su vietiniais piemenimis, pamatyti 3 ežerus. Ilgesnis sustojimas buvo Vardzijoje, įspūdingiausiame Gruzijos istoriniame objekte – Vardzios uolų vienuolyno komplekse. Tai uolose išskaptuotas, apie 50 metrų į gylį ir į 8–13 m aukštį kylantis miestas, turintis daugiau kaip 600 patalpų (cerkvių, gyvenamųjų patalpų, saugyklų, pirčių, vyno rūsių, biblioteką…), tarpusavyje sujungtų tuneliais…
Išklydus iš numatyto maršruto spėjome užlėkti į veikiančią Rabat tvirtovę, jau temstant užvažiuoti į Barjomi miestą, kuriam nereikalinga reklama, nes jį išgarsino išgarsino „Borjomi“ mineralinis vanduo… Tai tarsi mūsų Druskininkai – ramu, tylu ir sveikas oras bei mineralinio vandens versmės ir baseinai. Ir tik vėlai naktį pasiekėme viešbutį… Kelionė tikrai buvo sudėtinga, nes negalėjome atsistebėti mus vežusio vairuotojo vairavimo stiliumi, nors tai būdinga visiems – temstant važiavimas be šviesų, kelio juostų nepaisymas, lenkimas signalizuojant ar mirksint šviesomis, nuolatinės „gyvos kliūtys“ kelyje (vietiniams, bet ne mums įprastas gyvulių vaikščiojimas važiuojamąja dalimi)…
Besibaigiančiam savo kelionės turui pasilikome dieną po Batumi, kuris ypatingai gražiai atrodo naktį – tiek savo pastatų išskirtine architektūra, tiek dar išskirtinesniu jų apšvietimu naktį, tiek savo grojančiais ir šokančiais fontanais. Tikrai didelį įspūdį paliko analogo pasaulyje neturintys Teisingumo rūmai, pelnę apdovanojimą už tai, kad pirmieji įgyvendino mūsuose vadinamą 1-o „langelio principą“ (viename pastate gyventojai gali gauti 350 juridinių paslaugų, tokių kaip – mokslo baigimo atestato išdavimas, santuokos, verslo įregistravimas/išregistravimas, vizos ar asmens dokumentų išdavimas, notaro paslauga ir kt., o vidutinis paslaugos laukimo laikas tik 1,5 min.). Lietučiui bandant mūsų kantrybę dar aplankėme ir didžiulį Batumio botanikos sodą.
7 dieną, išsiregistravę iš viešbučio, patraukėme link traukinių stoties, kad leisti sau lengvesnę kelionę atgal į Tbilisį. O ji buvo tikrai lengva, nes poilsio trūkumas davė savo –vos ne visi įsėdę į traukinį kuriam laikui tiesiog „išsijungė“. Grįžę į Tbilisį ir per balas lakstydami supirkę lauktuves laukiantiems Lietuvoje, susirengėme paskutinę vakarienę su mus lydėjusiu gidu. Vakaras buvo jaukus ir šiltas, nes lietuviškai sudainavus Suliko, atbėgo su mūsų kompanija fotografuotis net viešbučio personalas.
Tokia buvo mūsų kelionė. Tikriausiai gera, nes jau vykdami namo pradėjome vėl garsiai galvoti apie tai, kur keliausime kitais metais…
